Šiandien viešojoje erdvėje užvirė aistros dėl Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojos Loretos Raudytės akibrokšto, kai per dorinio ugdymo pamoką dešimtos klasės mokiniams pedagogė demonstravo skaidres su teiginiais, esą „beveik visi serijiniai žudikai, kurie savo aukas nužudė ir po to suvalgė jų kūno dalis, buvo gėjai“. Kad „apie 40 proc. prievartos prieš nepilnamečius atvejų susiję su homoseksualumu“.
Kaip teigiama 15min., pedagogė žiniasklaidai sakė, tiesiog pateikusi informaciją, kurią rado į lietuvių kalbą išverstuose amerikiečių psichologo Paulo Camerono iš Šeimos tyrimų instituto (Family Research Institute) lankstinukuose. Ji sakė neabejojanti, kad pateikta informacija yra patikrinta ir teisinga, tad savo veiksmuose neįžvelgė nieko blogo.
Mokytojos veiksmus sukritikavo miesto meras. Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pareiškė, kad mokytoja toliau dirbti negali. Bernardinai.lt kalbintas Lietuvos katechetikos centro vadovas kunigas dr. Rimantas Gudlinkis teigia, kad pedagogė netinkamai pasirinko metodinę medžiagą. Joje išsakyti teiginiai neatitinka Katalikų Bažnyčios mokymo, kurį perteikti yra įpareigota tikybos mokytoja. Savo komentarus išsakė ir VDU Katalikų tikybos fakulteto dekanas Benas Ulevičius bei „Kataliko balso" atstovė Toma Bružaitė.
Kaip vertinate paviešintą faktą?
Asmeniškai su mokytoja dar nekalbėjau, tad galiu remtis vien pranešimais spaudoje. Dešimtoje klasėje pagal programą nagrinėjamos lytiškumo, tad ir homoseksualumo temos, ir tikriausiai mokytoja ta tema kalbėjo šią savaitę. Kad įžangai pasirinko būtent tokią medžiagą – gan keista. Tai tikrai nėra jos pozicija, nėra ir Bažnyčios poziciją. Kiek teko girdėti, mokytoja per pamoką išsakė ir Bažnyčios mokymą. Kodėl pasirinko būtent šį autorių kaip vieną iš savo šaltinių, tai kelia abejonių – bendraudama šia tema su dešimtokais, galėjo rasti „švelnesnį“ priėjimą.
Ar Katechetikos centro paruoštose programos gairėse mokytojams pateikiama medžiaga, kaip kalbėti apie homoseksualumą?
Gairėse to nėra – vien nurodomos temos bei siekis pristatyti Katalikų Bažnyčios mokymą, remiantis Šventuoju Raštu ir Katekizmu. Kaip paskui konkretus mokytojas suaktualina temą – jau jo reikalas. Kūrybingi ir tinkamą išsilavinimą turintys mokytojai randa tam įvairiausių būdų. Pažindamas klasę, gali ir aktualiau pakalbėti, kitais būdai, kitais autoriais pasiremti, siekdamas išprovokuoti diskusiją. Tai palikta mokytojo kompetencijai ir jo laisvei.
Žinoma, mokytojas privalo visada išdėstyti Bažnyčios poziciją įvairiais gyvenimo klausimais ir ją pagrįsti.
Kaip minėjau, dar nebendravau su mokytoja, nežinau, kaip praėjo visa pamoka – bet tikiu, kad ji tokį siekį turėjo, – pristayti Bažnyčios poziciją, kuri apima ir pagarbą žmogui, kas jis bebūtų, pagarbą jo pašaukimui – tai savaime suprantama.
Manau, kad didžiausia problema yra ne tai, kad mokytoja turi tokią poziciją, o labiau, kad norėdama aktualiai pristatyti tematiką, suaktualinti klausimą, pasirinko ne pačią geriausią medžiagą. Ne pati ją sugalvojo, naudojasi psichologo Paulo Camerono medžiaga, kuri sklando internetinėje erdvėje, kai kas ją pristato seminaruose, tačiau dešimtokams mokykloje gal ji nėra tinkamiausia.
Asmeniškai šiek tiek pažįstu Loretą Raudytę, kaip labai tikinčią, pamaldžią, aktyviai bendraujančią su jaunimu. Jaunimas mielai leidžia laiką su ja – o jaunimas juk greitai atsirenka. Sakyčiau, šioj tematikoj ji tiesiog „persistengė“.
Ar tikybos mokytojų bendruomenė Lietuvoje yra pakankamai pasiruošusi, susiformavusi? Kaip vertinate šį atvejį: ar tai – sisteminių spragų išlindimas, kai mokytojams trūksta tinkamo pasirengimo, padedančio atsirinkti medžiagą? Ar tiesiog pavienis atvejis? Pripažinkime, buvo gerokai nukrypta nuo Katalikų Bažnyčios mokymo dvasios.
Visų mokytojų tikrai nepažįstu, bet bendri atsiliepimai – kiek tenka bendrauti su mokyklų vadovais, stebėti pamokas – neleidžia įžvelgti kažkokių labai blogų tendencijų.
Žinoma, kiekvienas mokytojas yra individualus: vienas labiau konservatyvus, kitas – liberalus savo veikloje ir tai gali pasireikšti, tačiau Bažnyčios mokymą jis bet kuriuo atveju privalo išsakyti. Nesvarbu, ar mokytojo asmeninė pozicija liberalesnė ar griežtesnė. Mokytojas siunčiamas pristatyti Katalikų Bažnyčios poziciją. Mokytojas privalo to laikytis ir manau, kad dauguma taip ir daro. Šį atvejį vertinčiau kaip pavienį – tiesiog išsprūdusį. O reakcija į jį, sakyčiau, yra kiek perdėta.
Kokių žingsnių galvojate imtis? Galvojate apie prevenciją, siekiant suteikti mokytojams daugiau aiškumo, nes gal apie visus atvejus tiesiog nesužinome?
Manyčiau, kad svarbiausia – nuoseklus darbas, kuriant programas, padedant mokytojams įvairiais klausimais, stiprinant juos tiek geriau supažindinant su Bažnyčios mokymu, tiek įtvirtinant pedagogines kompetencijas. Mano galva, tai svarbiau nei susitelkimas į vieną kurią problemą.
Vyskupijose darbuotojų atsiklausime, ar pas juos nėra panašių dalykų įvykę ir matysime, ar šiuo klausimu reikia kažkokių ypatingų priemonių imtis, o gal tai vienintelis atsitiktinis atvejis ir daugiau nepasikartos.
Jautrios bioetikos ir antropologijos temos – ne vien ši, homoseksualumo tema – reikalaujau nemenkos pusiausvyros ir aukštos mokytojo kultūros. Tai sudėtinga sfera, tad nenustebčiau, jei mokytojams čia iškiltų sunkumų ir reikėtų didesnio aiškumo.
Taip. Tikrai reikės į šią sritį pasigilinti. Pasvarstysime, ko labiausiai mokytojams reikėtų: seminarų ar kitokios pagalbos šiuo klausimu.
* * *
Benas Ulevičius: dėstyti turi tik gerai parengti specialistai
Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete dekanas Benas Ulevičius šia proga savo facebook'o paskyroje atkreipia dėmesį į tai, kokia aktuali yra naujoji Lytiškumo ugdymo programa, neseniai pradėta dėstyti šiame fakultete.
Dekanas pabrėžia poreikį turėti kuo daugiau specialistų, „gebančių tikrinti informaciją ir pateikti ją mokyklose pagal edukologijos mokslų reikalavimus.“
Pašnekovas apgailestauja, kad „kažkam bus naudinga šį atvejį Telšiuose susieti su Lytiškumo ugdymo programa ir VDU Katalikų teologijos fakultetu. Būtų tikrai gerai, kad tikybą dėstytų žmonės baigę Religijos pedagogikos ir Teologijos programą, o lytiškumo klausimus, jei jau kalbėti apie juos detaliai, – studijavę lytiškumo ugdymo programoje. Kuri yra nauja. Ir nesiremia Cameron'u. Ir nieko bendro neturi su Telšių atveju.“
Toma Bružaitė: „Kokias pamokas išmokome?“
Projekto „Kataliko balsas“ Lietuvoje atstovė Toma Bružaitė facebook'o paskyroje priminė keletą naudingų patarimų tiems, kurie remiasi įvairiais šaltiniais.
„Pirma pamoka: tikrink savo šaltinius. Tai, kad kažkokį lankstuką patikrino daktaras, ir jis gautas kažkokioj konferencijoj, dar nereiškia, kad toji informacija savaime tinkama. Ir ar tikrai viską, kas ten surašyta, reikėjo nepilnamečiams pasakoti?“
Antra pamoka: „Būk sąžiningas. Jei jau pateikinėjama informacija apie įvairius nusikaltimus ar keistus įpročius, tai gal reikėtų neišskirti vienos grupės, o padaryti kažkokį palyginimą. Nes galiausiai išeina, kad visi kiti ir kitokie yra blogi, o aš ir mano „savi“ yra geri“. Įdomu, kokia dalis heteroseksualų praktikuoja sadomazochizmą? – klausia autorė.
Trečia pamoka: „kalbėk apie esmę, o ne apie šokiruojančias detales. Problema yra netvarkingas lytinis gyvenimas, kuris yra žalingas ir heteroseksualams, ir homoseksualams. Šiame kontekste aktualiau būtų kalbėti, kokią žalą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ knygos ir filmai daro tiek intelektui, tiek moralei, tiek santykiams. Homoseksualūs polinkiai yra kita tema, platesnė nei lytinis elgesys. Taip pat visiškai kita tema yra ir LGBTI+ bendruomenės politiniai siekiai. Kai viskas suplakama į vieną, paprastai labiausiai nukenčia labiausiai niekuo dėti.“
Ketvirta pamoka: „atsikratyk išankstinės nuostatos, kad jei gėjus, vadinasi pasileidęs, vaikų išnaudotojas, prievartautojas, kanibalas. Žinokit, yra ir tokių gėjų, kurie gyvena pavyzdingą krikščionišką gyvenimą, net kartu gyvenančių ir seksu neužsiiminėjančių, nes net ir gėjų gyvenimas – tai ne tik seksas.“
Penkta pamoka: „jaunimas yra protingas. Su gąsdinimais nepraeisi jau.“
SAULENA ŽIUGŽDAITĖ
